Kai netektis patiria mūsų artimiausioje aplinkoje arba kas nors patenka į ligoninę arba įvyksta kažkas tragiško, pavyzdžiui, Barselonos išpuolis, vaikai, nors, matyt, ir nežino apie situaciją, paprastai žino apie elgesį, reakcijas ir vyresnių žmonių komentarai. Jie yra puikūs detektyvai, gebantys suvokti giliausias mūsų emocijas. Kaip ir geri detektyvai, jie mums kelia klausimus, į kuriuos mes dažnai stengiamės atsakyti.
Kodėl taip sudėtinga kalbėti apie mirtį su vaiku? Žinoma, todėl, kad tai yra klausimai, kurie kontroliuoja mūsų idėjas, įsitikinimus ir, kodėl gi ne, egzistencines abejones. Tačiau geriausia jiems atsakyti sąžiningai, nuoširdžiai ir pagal amžių.
Jie gali perskaityti neverbalinę kalbą ir tylą, suprasdami daugiau per šiuos ženklus, nei ką supranta iš mūsų žodžių. Taigi, bandydami išlaisvinti vaikus nuo kančių ar nerimo, mes nukreipiame mirties temą ir, patys to nesuprasdami, padidiname jų baimes.
Amžiui tinkamas paaiškinimas
Visi žinome, kad mirtis yra neišvengiamas gyvenimo faktas. Mes taip pat žinome, kad vaikai naujienas apie mirtį išgyvena unikaliais būdais. Kai kurie vaikai pradeda kelti klausimus maždaug nuo 3 metų amžiaus, kiti, sulaukę 10 metų, gali būti abejingi mylimojo dingimui, tačiau, netekę augintinio, visiškai suskaudo širdį.
Tėvai turi pareigą ir pareigą vadovauti mažiesiems jų abejonėse, visada turėdami omenyje, kad vaikai žino apie mirtį ilgai, kol mes to nesuprantame. Norėdami jiems padėti, turime nepamiršti fakto, kad kiekviename etape jų mirties suvokimas keičiasi.
Nuo 3 iki 4 metų
Šiame amžiuje jie mirtį supranta kaip grįžtamą situaciją. Karikatūrose jie mato, kad mažą paukščiuką vijojančią katę užstoja automobilis, jis guli lygiai ant asfalto, bet paskui atsistoja ir nieko nevyksta. Mirtis jiems dar nėra galutinė būsena. Jie vis dar nesijaučia pažeidžiami, nes yra visiškas nežinojimas. Kai kuriems smalsu, kai jie mato negyvus vabzdžius ar paukščius, tačiau jų klausimai nereiškia, kad jie nori žinoti, kas fiziškai nutinka mirus žmogui.
- Kaip elgtis. Šiame etape, jei jūsų vaikas klausia „Ar jis mirė?“ Geriausias atsakymas yra „Taip“, daugiau nieko nereikia pridėti. Nenustebkite, jei net kalbėdamas apie mirtį vaikas grįžta prie savo žaidimų sakydamas „Na, aš niekada nemirsiu“. Tegul jis palaiko šį požiūrį, kol jam reikia dar kartą apie tai kalbėti.
Nuo 4 iki 6 metų
Šiame etape vaikai atranda mirtį kituose žmonėse, todėl pirmą kartą jiems teks pasistengti suprasti tai, ko jie nepriima ir kam jie jaučiasi labai pažeidžiami. Kai kurie vaikai verkia ir jaučia gilų liūdesį, kiti vis dėlto tai išsprendžia fantazijos dėka. Tai sudėtingas procesas, kurio metu kyla pavojus protui, jausmams ir baimėms.
- Kaip elgtis. Tokiais atvejais geriausia atsakyti sąžiningai, ramiai ir paprastai. Jei jis jūsų paklaus, ar ir jūs mirsite, tinkamas atsakymas gali būti: „Po daugelio, daugelio metų, kai mes esame labai, labai seni“. Venkite ilgai aiškintis ir rinkitės lengvai suprantamus atsakymus. Taip pat neturėtume pamiršti, kad šiame amžiuje jų pasaulis vis dar persipynęs su tikrais ir įsivaizduojamais įvykiais, todėl kartais jie patys sau atsako pagal savo poreikius. Jei taip, turite juos palikti, nes tai reiškia, kad emociškai jie dar negali priimti kito sudėtingesnio atsako.
Pradedant nuo 7 metų
Turite pabandyti sušvelninti jų baimes, nes nuo šių amžių, o tuo labiau nuo 9 iki 10 metų, kai kurie vaikai būna apsėsti mirties kaip kažko negrįžtamo. Kai kurie netgi sukuria išsamias gyvenimo teorijas arba įsivaizduoja, kad mirę jie išrado vaistus, kad gyventų ilgiau arba būtų amžini.
- Kaip elgtis. Šio tipo fantazijos rodo, kad prieš tai, ko jie nepriima, jiems reikia pateikti žaismingą aspektą. Prieš paauglystę patogu juos suprasti, kaip svarbu prisiminti dingusius žmones, ir jūs turite nepamiršti, kad jiems augant ir gyvenant nauja patirtimi, jiems reikės daugiau paaiškinimų, kad suprastų savo jausmus.
